Apie asociaciją | Valdymas | Informacija leidėjams | Aktualios nuorodos | Naujienos | Nariai | Veikla | Klausimai
Bendra informacija
Kontaktai
Struktūra
Dokumentai
 
 

Naujienos

atgalAtgarsiai:Besišypsantis kaimietis ant griovio kranto...

2013-03-29

    Yra toks gūdžiais 1956 metais Sovietų Sąjungos žemės ūkio ministerijos užsakymu sukurtas dokumentinis filmas „Kur bėga Šešupė“. Filmas pasakoja apie garsų „Šešupės“ kolūkį. Rodoma nauja technika, gyvenvietėje statomi nauji namai, naujos fermos, patenkinti ir besišypsantys žmonės. Gražus gražaus kaimo vaizdas.
Kaip iš tikrųjų Lietuvos kaimas atrodė tais metais, žinome visi: vieni dar pamena patys, kiti  - iš istorijos vadovėlių. Žinome, kaip kūrėsi kolūkiai, kaip juose gyveno ir dirbo nuo savo žemės atplėšti žmonės, galų gale – kiek jie uždirbdavo. Filmas gi - grynai propagandinis, reklaminis: tikrovė vaizduojama ne reali, o tokia, kokia kažkam norėjosi kad ji būtų. Rožinėmis spalvomis tikrovė tuomet buvo paišoma ne tik filmuose, bet ir spaudoje, knygose.
    Tačiau praėjo vos keli dešimtmečiai, ir kaimo tikrovę vėl norima spalvinti... Vėl norima rodyti besišypsančius žmones užsimerkiant prieš problemas, su kuriomis tie patys žmonės susiduria.

    Paskutiniame vasario „Suvalkiečio“ numeryje spausdinome rašinį „Sutvarkyti melioracijos grioviai – nauda ūkininkams.“ Žemės ūkio ministerijos per viešųjų ryšių agentūrą užsakytame rašinyje kalbėta apie Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos“ (Melioracijos griovių tvarkymas).
    Pacituosiu užsakymą, kurį redakcija gavo šiam rašiniui:
„...Pavadinimas Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programa turi būti bent du kartus paminėta, (pageidautina, netgi įžangoje), bei priemonės pavadinimas "Melioracijos griovių tvarkymas". Tai yra būtinas reikalavimas, nes kitaip nebus galima apmokėti už šį straipsnį. (...) Nuotrauka turi būti su realiu pašnekovu, bet ne portretinė. Jei tai ūkininkas, tai jis turėtų būti nufotografuotas prie sutvarkyto, tvarkomo, ar griovio dėl kurio tvarkymui jis planuoja kreiptis paramos. Negali būti asociatyvinė nuotrauka ar tik griovio nuotrauka. (…) Tikslas, kad straipsniai būtų informatyvūs, suprantami, atitiktų rajono tematiką, nuotraukose žmonės atrodytų dalykiškai, patraukliai, nebūtų užsimerkę, išsižioję. Gražiausia kaip jie šypsosi... (…) Straipsniai PRIVALO būti suderinti su mumis.“
    Mūsų žurnalistei pradėjus ieškoti besišypsančio žmogaus, kurį galėtume įamžinti griovio fone ir kuris galėtų papasakoti savo sėkmės istoriją tvarkant tą griovį pasirodė, kad tai nėra taip paprasta. Kalbinti stambesni ūkininkai ar bendrovių vadovai tikino, kad galimybe gauti paramą griovių tvarkymui nelabai domisi. Mat ši parama sąlyginai nedidelė, o jei įsisavinant ją būtų padaryta kokių klaidų, atsakyti reiktų ir visa kita gauta parama, jei tik tokia yra pasinaudota. Kitaip tariant, jei kažkas nuspręs, kad pjaudamas kūmus griovyje netinkamai panaudojai keliasdešimt tūkstančių litų, gali prarasti ir pusę milijono, gautą technikai įsigyti ar sandėliui įrengti...
    Žurnalistė į šią problemą pabandė atkreipti rašinį užsakiusios agentūros dėmesį, tačiau sulaukė atsakymo, kad rašinys - apie besišypsantį kaimą, o ne kažkokias problemas...
    Galų gale suradus ūkininką, tvarkiusį griovius, važiuoti fotografuotis jis nenorėjo – nematė prasmės vykti iš Kauno pozuoti prie užpustyto griovio. Tąkart įamžinome padėtį išgelbėjusius savivaldybės žemės ūkio skyriaus specialistus...
    Kam reikia besišypsančių žmonių ir jų sėkmės istorijų, paaiškėjo šią savaitę Žemės ūkio ministerijai surengus seminarą apie informaciją kaimui ir tos informacijos viešinimą. Kaip sakė vienos iš viešųjų ryšių bendrovės „Antikos stilius“, užsiimančios Žemės ūkio ministerijos informacijos sklaida direktorė Kristina Toleikienė, sumanyta kampanija kaimą parodyti iš gerosios pusės. Tam esą ir reikia gerų naujienų, besišypsančių žmonių, sėkmės istorijų. Netgi interneto svetainė www.kaimesypsenudaugeja.lt , skirta tų sėkmės istorijų talpinimui iš visos žiniasklaidos, buvo sukurta...
    Norą parodyti gerą kaimo įvaizdį akcentavo ir renginyje dalyvavęs žemės ūkio ministras Virgilijus Jukna (ministras, beje, dalyvavo iki diskusijų pabaigos ir įdėmiai išklausė visus pašnekovus).
    Tokia idėja – ir graži, ir gera, juolab, kad neigiamos informacijos apie kaimą tikrai netrūksta. Tačiau ir pačią geriausią idėją galima sugadinti, jei tikrovė bandoma pateikti ne tokia, kokia išties yra, o ryškiomis spalvomis nuspalvinta, nudailinta, papudruota.
    Ne be reikalo skaitytojai jau klausia, ar vėl grįžtame į sovietmečio laikus, kai tariama buvo parodoma kaip tikra, problemos nutylimos, o jomis besidomintieji apšaukiami kone kaip liaudies priešai...
    Bet mūsų žemės ūkio ministerijos klerkams ir jų kolegoms iš viešųjų ryšių agentūrų tokių klausimų nekyla. Jie ne tik siunčia panašius į aukščiau jau cituotą užsakymus, bet ir ir iškart nurodo, kiek už vieną ar kitą informaciją gali mokėti. O mokėti paprastai pasisiūloma centus, palyginus su laikraščio reklamos įkainiais.
Žinia, galima ir pasiderėti, ir kainą sumažinti, tačiau dažnai kertama iš peties: „Mokėti galime tiek ir taškas“. Pabandykit įsivaizduoti kitokią situaciją: turite 5 litus, norite pirkti dešros. Turbūt žiūrėsite, kokia išeina nusipirkti, o ne griebsite vieną brangesnių ir aiškinsite, kad „mokėti galiu penklitį“?
    Minėtame seminare Vilniuje žurnalistams buvo pristatyta ir vasario mėnesį bendrovės „Vilmorus“ atliktos gyventojų apklausos rezultatai. Pagal juos, žmonės informacijos apie kaimo reikalus ir kaimo plėtrą tikisi gauti ir gauna iš televizijos, radijo, interneto, respublikinių dienraščių ir kone paskiausia – iš vietinės spaudos. Gal tokiais apklausos rezultatais ir patikėtum, jei nematytum, kiek kaimo žmonės skaito respublikinių dienraščių, ir kiek – vietinių laikraščių.
    Štai dienraščių lyderiu besiskelbiantis „Lietuvos rytas“ pirmadieniais Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos savivaldybėse (išskyrus Marijampolės miestą) neturi nei poros šimtų prenumeratorių (kitų dienraščių rezultatai – dar kuklesni). O būtent pirmadieniais šiame dienraštyje kartas nuo karto pasirodo kaimui skirta informacija, kurią apmoka Žemės ūkio ministerija.
    Tuo tarpu vietos laikraščiai, turintys tūkstančius skaitytojų kaime, to viešinimo arba gauna nedaug, arba ir išvis beveik negauna. Ponams valdininkams ir viešųjų ryšių specialistams Vilniuje geriau matyti, kokią spaudą skaito kaimo žmogus.
    Nes informacijos kaimui viešintojai tiki apklausos rezultatais. Ir ne tik. Jie tiki, kad geriausia supranta, kur, kaip, ką ir už kiek viešinti. Ir kaip tai padaryti. O to tikėjimo rezultatas - besišypsantis neturintis jokių problemų kaimietis ant tik ką sutvarkyto griovio kranto...


     Gintaras Kandrotas,
    „Suvalkiečio“ redaktorius

atgal

Aktualijos

Kitas požiūris
2016-12-19

Ar tikrai spauda išnyks 2037 metų gruodžio 6 dieną, sekmadienį, 18 valandą?..

Šie metai laikraščio „Utenos diena“ kolektyvui buvo išskirtiniai. Pirmiausia, dėl to, kad pavyko tiesiogiai laimėti bent kelis regioninei žiniasklaidai skirtus konkursus. Vadinasi, mes mokame, galime ir netgi privalome varžytis. Mes galime parengti puikiai ekspertų vertinamus žurnalistinius kūrinius, be priekaištų paruošti pakankamai sudėtingus dokumentus ir viską teisingai pateikti per viešųjų pirkimų sistemas. Todėl, kai gavome pasiūlymą sudalyvauti regioninės žiniasklaidos konferencijoje Maskvoje nedvejodami sutikome. Ir žinote, mes galime ne tik paklausyti ką kalba kolegos iš Rusijos, Švedijos, Lenkijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos regioninės žiniasklaidos, bet ir pasidalinti savo įžvalgomis. Taigi apie viską tik sugrįžus iš Maskvos.
 

Plačiau
© 2006, . Visos teisės saugomos.