Apie asociaciją | Valdymas | Informacija leidėjams | Aktualios nuorodos | Naujienos | Nariai | Veikla | Klausimai
Bendra informacija
Kontaktai
Struktūra
Dokumentai
 
 

Naujienos

atgalŽurnalistai Baltarusijoje baudžiami už tai, kad dirba savo darbą

2010-06-30

Trejetas Lietuvos regioninės spaudos atstovų, tarp jų – ir pora mūsų asociacijai priklausančių leidinių redaktorių, dalyvavo Minske (Baltarusija) vykusiame susitikime - diskusijoje apie žurnalistikos kokybę kaimyninių valstybių žiniasklaidos priemonėse. Savo pastebėjimais dalinasi Dangyra APANAVIČIENĖ, laikraščio „Santaka“ redaktorė.

Apskritojo stalo diskusijoje, kuri buvo surengta pagal Baltarusijos ir Švedijos tarptautinio bendradarbiavimo programą, be baltarusių žurnalistų, dalyvavo po keletą žiniasklaidos atstovų iš Lietuvos, Ukrainos bei Rusijos (Sankt Peterburgo).
Prisistatydami šių valstybių atstovai trumpai apibūdino žurnalistikos situaciją savo šalyse, kalbėjo apie žurnalistų darbo sąlygas bei problemas, su kuriomis tenka susidurti, visuomenės, politikų bei valdžios požiūrį į spaudą bei kt.
Baltarusijos žurnalistų asociacijos iniciatyva surengtame trijų dienų seminare buvo diskutuojama žurnalistikos kokybės posovietinėse valstybėse klausimais. Diskusiją vedė žurnalistė iš Švedijos Elizabeta Hedborg.
Seminaro metu buvo bandoma atsakyti į esminius klausimus: ką vadiname kokybiška žurnalistika? kas lemia žurnalistikos kokybę? kokią įtaką žurnalistikos kokybei daro cenzūra ir savicenzūra? kaip mediją veikia naujosios technologijos? ir kt. Tačiau kad ir kokius klausimus gvildeno susitikimo dalyviai, diskusija vis nukrypdavo prie neįtikėtinai sudėtingų Baltarusijos žurnalistikos reikalų.
Lyg iš fantastikos filmo šiandienos kontekste skambėjo šios valstybės žiniasklaidos priemonių atstovų pasakojimai apie griežtus spaudos ir žodžio laisvės suvaržymus, valdžios cenzūrą, apie tai, kokiomis neįsivaizduojamai sunkiomis sąlygomis Baltarusijoje tenka dirbti nepriklausomų leidinių žurnalistams. Tokių leidinių čia likę labai nedaug – tik kiek per trisdešimt.
 „Novij čas“ („Nauja valanda“) laikraščio vyriausiojo redaktoriaus Aleksandro Karolio teigimu, šie leidiniai netgi nevadina savęs laisvais ir nepriklausomais, o įvardija tiesiog – nevalstybiniais. Mat didžioji dauguma (daugiau nei 200) Baltarusijos laikraščių yra valstybiniai, t. y. priklauso valdžiai, yra jos išlaikomi ir kontroliuojami. Tad apie kokią nors valdžios kritiką, tikrovės nušvietimą diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdomoje valstybėje, suprantama, kalbėti sudėtinga.
Tačiau opozicinės spaudos žurnalistai randa kaip paskelbti laisvesnį žodį, nors dėl to jie patiria valdžios persekiojimus, už aštrius straipsnius yra kviečiami į prokuratūrą, tardomi, darbo vietose ir namuose daromos kratos. Vien dėl to, kad dirba savo darbą, neretai nukenčia ne tik patys žurnalistai, bet ir jų šeimų nariai.
Baltarusijos žurnalistų teigimu, šalies valdžia visomis įmanomomis priemonėmis siekia suvaržyti laisvą žiniasklaidą. Uždrausta nepriklausomus laikraščius platinti per paštą, jų nepamatysi įprastose spaudos pardavimo vietose, tarp valstybinių leidinių. Po dviejų įspėjimų laikraštis gali būti uždarytas, o žurnalistas už neatsargų žodį netgi gali atsidurti už grotų.
Paklausti, kaip tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis sugeba leisti laikraščius ir kaip išsisukdami nuo atsakomybės vis dėlto savo skaitytojams pasako tai, ką nori pasakyti, nepriklausomų leidinių žurnalistai sakė, kad kritikuodami režimą jie priversti ieškoti būdų, kaip apeiti aštresnius kampus, ir naudoti cenzūrai neįkandamą Ezopo kalbą (metaforinį kalbėjimą „tarp eilučių“).
Seminaro metu dažnai iš Baltarusijos žurnalistų lūpų skambėjo frazės „uždarytas leidinys“, „uždraustas televizijos kanalas ar radijo stotis“, „nubaustas žurnalistas“ ir pan. Tik kaip šviesus prisiminimas jų atmintyje išlikęs laikotarpis po vadinamosios „perestroikos“, kai šalyje sparčiai ėmė kurtis įvairios  nepriklausomos žiniasklaidos priemonės, kai pajutę spaudos ir žodžio laisvę žmonės ėmė kilti naujam gyvenimui.
Tačiau tai truko neilgai – vos keletą metų. Į valdžią atėjus  A. Lukašenkai, suklestėjusi laisvoji spauda apie 1994 – 1996 metus taip pat sparčiai ėmė nykti. Masiškai buvo uždaromi valdžią kritikuojantys leidiniai, o šių redakcijų žurnalistai pasitraukė į internetines žiniasklaidos priemones, kurios lig šiol dar nebuvo itin griežtai kontroliuojamos. Tačiau nuo liepos mėnesio nuspręsta pažaboti ir interneto portalų leidėjus – įstatymu bus reglamentuojamas kompiuterių identifikavimas ir blokavimas, nors kol kas patys žurnalistai nesupranta, kaip tai bus daroma.
Baltarusijoje pilietiškas žurnalistas pirmiausiai yra propagandininkas, vis dar gajos sovietinės ideologijos skleidėjas. Oficialiai jis gali būti nubaustas už negatyvaus įvaizdžio apie savo šalį formavimą, valdininkų kritiką ir prezidento įžeidimą. 
Baltarusijos žurnalistai su pavydu klausėsi kolegų iš Lietuvos bei Rusijos pasakojimų, kaip šie gali laisvai dirbti ir rašyti tiesą apie tai, kas vyksta, kritikuoti ir nebūti už tai nubausti.
Juokaudamas vieno įtakingo Sankt Peterburgo žiniasklaidos koncerno vadovas Andrejus Šamrajus baltarusiams žurnalistams sakė netgi savotiškai pavydi... Ko? Valdžios dėmesio! „Nuolat kritikuojame švietimo ministrą –  jokios reakcijos... Kad nors kartą įpykęs paskambintų ir pasakytų – tai, ką jūs ten, po velnių, rašote! Bet to turbūt niekada nesulauksime,“ – ironizavo Sankt Peterburgo žurnalistas, pabrėžęs kad jų šalyje valdininkai turi „svarbesnių“ problemų, pavyzdžiui, kaip erotiką atskirti nuo pornografijos ir pan.
Sakoma, kad stiprus yra tas, kas valdo informaciją. Baltarusijoje, kaip supratote, beveik visos masinės informacijos priemonės – valdžios rankose. Žmonės neturi pasirinkimo ir priversti tikėti tuo, ką rašo valstybiniai laikraščiai, kas kalbama per valstybinę televiziją ir radiją.
Vos kvėpuojanti opozicinė žiniasklaida negali pakeisti sąmonės žmonių, kurie vis dar tiki A. Lukašenkos kuriamu „šviesaus rytojaus“ mitu ir nenori nieko keisti.
Teigiama, kad A. Lukašenką palaiko daugiau nei du trečdaliai gyventojų. Dauguma jų – vyresni ir pensinio amžiaus žmonės, kurie pensijas, beje, didesnes nei pradinių klasių mokytojo atlyginimas, gauna netgi mėnesį į priekį. Dirbančiuosius prieš rinkimus taip pat nesunku „suorientuoti“, už ką balsuoti, nes darbo sutartys šioje valstybėje sudaromos tik metams. Be to, įstatymo numatyta tvarka kiekviename kolektyve dirba vadovo pavaduotojas ideologijai, kuris „gerai jaučia“ kolektyvo pulsą ir „moka nukreipti“ žmones reikiama linkme.
Opozicinę spaudą skaito pažangesnė visuomenės dalis – inteligentija, jaunimas – žmonės, kurie nenori būti izoliuoti nuo viso pasaulio, kuriems rūpi permainų idėja ir kurie nori gyventi kitaip. Tačiau pokyčių šalininkų Baltarusijoje kol kas nėra daug ir jie nėra pakankamai vieningi, kad pakiltų „oranžinei revoliucijai“.

 

atgal

Aktualijos

Kitas požiūris
2016-12-19

Ar tikrai spauda išnyks 2037 metų gruodžio 6 dieną, sekmadienį, 18 valandą?..

Šie metai laikraščio „Utenos diena“ kolektyvui buvo išskirtiniai. Pirmiausia, dėl to, kad pavyko tiesiogiai laimėti bent kelis regioninei žiniasklaidai skirtus konkursus. Vadinasi, mes mokame, galime ir netgi privalome varžytis. Mes galime parengti puikiai ekspertų vertinamus žurnalistinius kūrinius, be priekaištų paruošti pakankamai sudėtingus dokumentus ir viską teisingai pateikti per viešųjų pirkimų sistemas. Todėl, kai gavome pasiūlymą sudalyvauti regioninės žiniasklaidos konferencijoje Maskvoje nedvejodami sutikome. Ir žinote, mes galime ne tik paklausyti ką kalba kolegos iš Rusijos, Švedijos, Lenkijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos regioninės žiniasklaidos, bet ir pasidalinti savo įžvalgomis. Taigi apie viską tik sugrįžus iš Maskvos.
 

Plačiau
© 2006, . Visos teisės saugomos.