Apie asociaciją | Valdymas | Informacija leidėjams | Aktualios nuorodos | Naujienos | Nariai | Veikla | Klausimai
Bendra informacija
Kontaktai
Struktūra
Dokumentai
 
 

Naujienos

atgalVietinė spauda ir žmonės

2012-05-10

Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkės, Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redaktorės Vilijos Butkuvienės kalba, pasakyta Lietuvos Seime 2012 05 07 surengtoje konferencijoje Spaudos, kalbos, knygos atgavimo proga.

    „Dovilų šviesuoliai – „Lietuvos kaimo spindulio“ laureatai“, „Aukso paukštė“ –Mosėdžio folkloro kolektyvui“, „Penkiametė plungiškė konkurso „vunderkindai. lt favoritė“ – tai tik keletas antraščių, pastebėtų sklaidant vietos laikraščių pirmuosius puslapius. Šiandieninėje negailestingos rinkos reguliuojamoje spaudoje skelbti pirmiausia teigiamas, o ne akį rėžiančias negatyvias naujienas visgi yra ganėtinai išskirtinis reiškinys ir rizikingas komerciniu požiūriu sprendimas.

    Bet kurio laikraščio kokybę ir pobūdį formuoja daugelis vertybių: individuali žurnalisto, savininko, vadovo bei vyraujanti žurnalistikos kultūra. Nesu originali padariusi atradimą, jog vietinė spauda vis dar yra arčiausiai žmonių visomis prasmėmis: į redakciją galima įeiti nevaržomam jokių specialių leidimų, galima laikraščio korespondentui išsipasakoti lyg psichologui, o redaktoriui tiesiai šviesiai išrėžti apie jo redaguojamame laikraštyje padarytas klaidas. O jų padarome – ir man atrodo, kad garbė tam, kuris nebijo to prisipažinti. Deja, tokia praktika mūsuose nėra visuotinė – kai kas laikosi principo, jog skaitytojams nevalia žinoti, kada laikraštis suklydo: paskelbė neteisingą pavardę ar parašą po nuotrauka.
Sukurti neklystamumo iliuziją kartais gali sau leisti plačiosios interneto erdvės ar didieji dienraščiai, kurių korespondentai tik užklydėliai viename ar kitame Lietuvos kampelyje. Tačiau vietinis laikraštis, toje pačioje rinkoje konkuruojantis dar ir su kitu vietiniu laikraščiu, negali sau leisti bravūriškumo. Žinoma, jei mąsto toliaregiškai, o ne trumparegiškai.

    Siekiant ilgalaikės reputacijos, bet ne vienadienio tiražo sėkmės bet kuriai laikraščio redakcijai, leidžiančiai eilinį numerį, gali padėti ne brangiai kainuojantys sociologiniai tyrimai, kas patinka ar nepatinka skaitytojui, bet paprasta liaudiška išmintis – atsimenat, kaip apie savo poelgius pamąstyti skatindavo mūsų seneliai: vaikeli, ką žmonės pasakys?.. O kaip žmonės (t. y. skaitytojai) kalbės apie laikraštį – taip ir bus nulemtas jo ateities likimas. Vietinėje aplinkoje žmonės vienas kitą gerai pažįsta, aktyviai dalyvauja laikraščio aprašomuose įvykiuose, todėl ilgai „iš šiaudo skaldyti vežimą“ tikrai nepavyks – tiesiog skaitytojai nebeapsikentę nusigręš nuo laikraščio. Mano manymu, vietinei spaudai keliami žymiai griežtesni objektyvumo, pagarbos žmogaus orumui standartai negu toliau nuo skaitytojo esančioms žiniasklaidos priemonėms.
 
    Būtent skaitytojai, kuriuos kasdien akis į akį sutinki savo redakcijos miestelyje, yra didžiausi vietinio laikraščio kontrolieriai ir jų griežtą, gal ir ne visada priimtiną verdiktą galima pasitikrinti laikraščio leidybos dieną iš ryto apsilankius vietiniame turguje. Tarp kitko, toks skaitytojų nuomonių tyrimo metodas minimas net žurnalistikos vadovėliuose. Būtent artimybės išskirtinumu vietiniai laikraščiai perpildytame ir itin modernėjančiame informacijos sraute turi savo nišą.
    Jei vietinė spauda nepamins atviros bendrystės su vietiniais žmonėmis ir stengsis laikytis kritiškos, bet objektyvios ir išsamios vietinių naujienų misijos, jai nebus baisios jokios pranašystės apie 2030 metais prognozuojamą spausdintinių laikraščių išnykimą.

    Žinoma, išlaikyti objektyvumą vietinėje aplinkoje yra itin didelis iššūkis, nes šiuo atveju redakcinį laikraščio turinį dar labiau veikia pažįstamų rato sindromas, reklamos užsakovų pretenzijos, partinių grupuočių interesai, vietinės valdžios opozicijos ir pozicijos peripetijos ir t. t. Tačiau esu įsitikinusi, kad gebėjimas net veikiant vietiniams specifiniams faktoriams išlaikyti kuo neutralesnę poziciją pasitelkus kuo aukštesnius žurnalistikos principus yra mūsų išlikimo garantija. Tiesiog neturime kitos išeities – privalome tokia siekiamybe gyventi. Tačiau vietinių laikraščių redakcijos ir dėl to, kad suriestos į ragą dėl sunkios ekonominės padėties, o kartais ir dėl to, kad gyvenamosios vietos atžvilgiu nėra patrauklios jauniems išsilavinusiems žmonėms, neretai stokoja profesionalių žurnalistų, parengtų pagal naujausius žurnalistikos standartus. Vakarų Lietuvos vietos laikraščių leidėjų grupė, neseniai lankiusis Norvegijoje, pasidžiaugė kolegų mokymo sistema. Žurnalistikos institutas visus metus rengia praktinius kursus žurnalistams, redaktoriams, fotografams. Kursų tikslas – mokoma ne tik to, ko reikia dabar, bet jau ir to, ko reikės rytojaus žurnalistikai. Mokymus iš dalies finansuoja valstybė, o mažoms redakcijoms institutas randa galimybę sumažinti mokestį. „Mes gimėme laimingoje valstybėje, valstybėje, kurioje aukštų standartų spaudos kūrimas yra vienas iš valstybės prioritetų“, – teigė Žurnalistikos instituto direktorius Frode Rekve. Norėtume tokią frazę kada nors ištarti ir mes.

    Kartais įvairiuose susitikimuose, ypač sostinėje, tenka išgirsti klausimą, kaip jūs, kaimo laikraščiai, vis dar išgyvenate? Juk neturite tiek temų, o ypač skandalų, kiek nacionalinė žiniasklaida, nesate tokie greiti kaip radijas, televizija, internetas? Žodžiu, esate lyg ir atgyvena šiuolaikiniame globalėjančiame pasaulyje. Toks stereotipinis mąstymas, kad įvykiai, kurie patraukia skaitytoją, vyksta tik sostinėje, kad žmones domina tik įžymybių gyvenimai, mums, vietinei spaudai, yra stimulas dar tvirčiau užimti savo pozicijas būtent vietinių žinių rinkoje.
    Galbūt ir neįtikėtina, bet mūsų, vietinės spaudos, kuriai ne kartą buvo pranašautas krachas, išlikimo pavyzdžiu pagaliau turi būti akivaizdu, kad žmones tebedomina tai, kas vyksta čia pat – jo miestelyje, kaime, gatvėje. Tie žmonės, kurie suvokia vietinės informacijos vertę, dalyvauja bendruomeniniuose judėjimuose, darančiuose reikšmingą įtaką savivaldai, politikų sprendimams, vadinasi, lemiantiems kiekvieno iš mūsų kokybiškesnį arba priešingai – nekokybiškesnį gyvenimą.

   „Rajoninis laikraštis, suprantamai informuojantis gyventojus, keliantis opiausias žmonėms problemas, skatinantis diskusijas, telkiantis bendruomenę, padeda kurti pilietiškesnę, sąmoningesnę ir teisingesnę Lietuvą. Tačiau ši misija vis dažniau tampa iššūkiu ir verčia rinktis neskaidrias išgyvenimo priemones“, – pastebėjo šalies vadovė, Seimui dar 2011m rudenį pasiūliusi registruoti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisą, kuria siūloma periodiniams spaudos leidiniams numatyti 9 procentų PVM tarifą. Nors dalis Seimo narių ir pritaria šiai pataisai, tačiau Prezidentės pasiūlymas daugiau kaip pusę metų dūlėjo Seimo stalčiuose.
Ar demokratinėje valstybėje kokybiška žurnalistika yra vien leidėjų ir žurnalistų galvos skausmas?

    Kiek beturėtume priekaištų žiniasklaidai dėl jos trūkumų, turime pripažinti, kad pastaruoju metu spaudai teko išgyventi išgyvenimo iššūkius. Tad kalbėk nekalbėjęs apie misijas, tačiau bankroto akivaizdoje ne kiekvienas sugeba ir beišgali išlaikyti standartus.
    Niekas nenorėjo mirti, tačiau po taip vadinamos 2008 m. naktinės mokesčių reformos, kai PVM periodinei spaudai buvo padidintas nuo 5 iki 21 proc., o tuo pačiu dar ir honorarai apmokestinti darbo santykių mokestine baze savo egzistenciją baigė apie 50 leidinių, bankrutavo keletas spaustuvių, iš Lietuvos ėmė trauktis net užsienio leidėjai. Spaudos pardavimas per tuos trejus metus sumažėjo apie 40 proc., žurnalistų skaičius redakcijose – apie 30 proc., o darbuotojų atlyginimai smuko apie 35–40 procentų.
Žinoma, naivu būtų manyti, kad ekonominės krizės sąlygomis žiniasklaidos finansinė padėtis būtų kažkokia išskirtinė dalis. Tačiau spaudai šiuo itin sunkiu laikotarpiu teko išskirtinė dalia: ne keliais procentais, o keliais kartais padidinta mokesčių našta. Sakykite, koks verslas, jei jau apie spaudą kalbame kaip apie verslą, galėtų tai ištverti. Bet ne tik ženkliai padidėję finansiniai įpareigojimai žlugdė spaudos vystymąsi, bene svarbesnis smūgis buvo tai, kokioje šviesoje buvo pateikiami šie valdžios sprendimai: verslo sąlygos turi būti vienodos, suprask, spauda naudojosi lengvatomis galbūt net šalies piliečių sąskaita. Taip spaudai buvo suduotas dar svarbesnis – moralinis smūgis.

    Lietuvos vyriausybė, reikia ar nereikia įvairius savo veiksmus prikišamai pateisinanti Europos Sąjungos patirtimi, nenorėjo nė girdėti mūsų argumentai, kad daugelyje ES šalių spaudos misija tikrai nelyginama su dešrelių gamyba. Daugelyje ES šalių, suvokiant, kokią įtaką kokybiška žiniasklaida gali turėti visuomenės demokratėjimo procesams, spaudai taikomas nulinis arba kai kur vidutiniškai 8–9 proc. PVM tarifas.
Todėl dabar nevirkaukime dėl to, kad dalis mūsų spaudos, siekdama išlaikyti išgyvenimo testą , kartais ir su pačiu velniu nueina obuoliauti. Tai nepateisinama, tačiau ir valdžia turi prisiimti atsakomybę už savo ambicingus, bet valstybiniu požiūriu padarytus ne itin vertingus sprendimus.

    Pastaruoju metu kažkaip ydingai kartojasi dėsnis „norėjo, kaip geriau, išėjo, kaip visada“: sugriežtinti viešųjų pirkimų reikalavimai neįnešė daugiau skaidrumo visuomenės informavimo paslaugų pirkimo srityje: savivaldybių sprendimų viešinimą dažnai laimi ne didesnį tiražą ir profesionalesnę redakcijos komandą turintis laikraštis, bet tas, kuris pasiūlė mažesnę kainą (atseit taip taupomos valstybės lėšos – bet iš tiesų ko valdžia nori – ar tik „paukščiuko“, kad paskelbė, ar iš tiesų efektyvios informacijos sklaidos?), na, o uoliai vykdant viešuosius pirkimus, dabar apie karvių bandų didinimą skaitome sostinės dienraštyje, bet ne rajono laikraštyje, kurį prenumeruoja būtent ta auditorija, kuriai ir rūpi žemės ūkio temos.

    Pagaliau priimtos Pašto įstatymo pataisos, kurios įpareigoja paštą teikti spaudos pristatymo paslaugą (anksčiau tai nebuvo privalomoji paslauga) kaimiškose teritorijose, ir tai itin svarbu mums, vietos laikraščių leidėjams, nes nė viena kita žiniasklaidos priemonė neturi tiek prenumeratorių, kiek vietos laikraštis. Tačiau šiemet 15 mln. litų iš valstybės biudžeto paštui skiriamos kompensacijos prenumeratos pristatymo kaime nuostoliams padengti nederėtų vadinti parama leidėjams. Atseit, ko jie vėl nepatenkinti? Ar Vyriausybės neturėtų graužti sąžinė, kad kelerius pastaruosius metus galimybė prenumeruoti spaudą buvo apribota aukštais pristatymo įkainiais, o ir spaudos pristatymo paslauga kaimiškųjų vietovių gyventojams kybojo ant plauko, nes, deja, kaimuose nėra kitos prenumeratos pristatymo alternatyvos – tik paštas.

    Tikrai nenukrypau nuo temos vietos spauda ir žmonės. Gegužės pirmąją savaitę Spaudos, kalbos ir knygos atgavimo dienos proga protesto pareiškimais ar baltais puslapiais kai kuriuose laikraščiuose, aiškindami savo situaciją, kreipėmės ne tik į valdžią.
    Šalies žmonės turi teisę žinoti, kokiu finansiniu režimu vis dar egzistuoja spausdintiniai laikraščiai. Šalies žmonės turi teisę į kokybišką spaudą. Jos vystymasis ir vystymas, o ne smukdymas privalo būti demokratinės valdžios prioritetas.
    Negalime tvirtinti, kad su valdžia nebuvo jokio dialogo, o ir valdžia dėjo kai kurias pastangas situacijai švelninti. Tačiau sprendimai per Spaudos, radijo, televizijos rėmimo fondą dalinai kompensuoti PVM, dalinai kompensuoti leidinių pristatymą, dar kartą patvirtino liaudies išmintį: iš pusės negyvensi. Tokios dalinės valdžios malonės dalinai suskaldė pačią spaudą ir lyg pastatė į išmaldos prašytojų gretas. Bet mes nenorime būti lengvatų kaulytojai, mes sakome valdžiai – taikykite ES standartus ir žiniasklaidai Lietuvoje.

    Nežinomas autorius yra pasakęs: „Laikraščius valdo individai ir korporacijos, o spaudos laisvė priklauso žmonėms.“ Tad esu įsitikinusi, kad vietinė spauda, siekianti net kukliomis finansinėmis galimybėmis išlaikyti sąžiningos žurnalistikos kriterijus, yra žmonių įvertinama. Toks laikraštis turi tiražą – jis prenumeruojamas ir skaitomas.
    Ačiū žmonėms už tai.

Nuotraukos iš Lietuvos spaustuvininkų asociacijos archyvo.

atgal

Aktualijos

Kitas požiūris
2016-12-19

Ar tikrai spauda išnyks 2037 metų gruodžio 6 dieną, sekmadienį, 18 valandą?..

Šie metai laikraščio „Utenos diena“ kolektyvui buvo išskirtiniai. Pirmiausia, dėl to, kad pavyko tiesiogiai laimėti bent kelis regioninei žiniasklaidai skirtus konkursus. Vadinasi, mes mokame, galime ir netgi privalome varžytis. Mes galime parengti puikiai ekspertų vertinamus žurnalistinius kūrinius, be priekaištų paruošti pakankamai sudėtingus dokumentus ir viską teisingai pateikti per viešųjų pirkimų sistemas. Todėl, kai gavome pasiūlymą sudalyvauti regioninės žiniasklaidos konferencijoje Maskvoje nedvejodami sutikome. Ir žinote, mes galime ne tik paklausyti ką kalba kolegos iš Rusijos, Švedijos, Lenkijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos regioninės žiniasklaidos, bet ir pasidalinti savo įžvalgomis. Taigi apie viską tik sugrįžus iš Maskvos.
 

Plačiau
© 2006, . Visos teisės saugomos.